Kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu (LR civilinio kodekso 3.169 straipsnio 1 dalis). Jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų (LR civilinio kodekso 3.169 straipsnio 2 dalis).
Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą (LR civilinio kodekso 3.174 straipsnio 2 dalis). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti. Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusiųjų kasdienių rūpesčių ir pan.
Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti ir kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt.
Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (LR civilinio kodekso 3.174 straipsnio 2 dalis, LR civilinio proceso kodekso 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (LR civilinio kodekso 3.174 straipsnio 2 dalis, LR civilinio proceso kodekso 380 straipsnio 1 dalis), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pvz., skiriant ekspertizę. Vaiko kompetencija priimti sprendimą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų paprastai priklauso nuo vaiko amžiaus ir brandos, sąmoningumas didėja vaikui augant, bręstant, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius.
Pažymėtina, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t. y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta.
Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vieno iš tėvų geresnės materialinės sąlygos, kai antrojo jos taip pat pakankamos, taip pat negali turėti lemiamos reikšmės; svarbu yra tai, kad kito iš tėvų atitinkamai materialiai remiamas vaikas galėtų deramai augti ir tobulėti. Todėl ta aplinkybė, kad pvz. vienas iš tėvų turi jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį būstą, o kitas gyvena nuomojamame bute, savaime nevertintina kaip pakankamas pagrindas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tuo iš tėvų, kuris turi jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį būstą.