Pilnamečių vaikų išlaikymo tvarka reglamentuota LR civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192-1 straipsnio 1 dalyje. Nurodyta nuostata įtvirtina, jog tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. Tėvai neprivalo išlaikyti vaikų, sulaukusių pilnametystės, kurie siekia ne pirmojo aukštojo išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos. Jeigu vaiko, sulaukusio pilnametystės, tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo vaiką, vaikas turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo (CK 3.192-1 straipsnio 2 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo priteisimo ir nustatydamas išlaikymo dydį, atsižvelgia į vaiko ir jo tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes (CK 3.1921 straipsnio 3 dalis). CK 3.1921 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog vaikų, sulaukusių pilnametystės, išlaikymo tvarkai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomas šio kodekso 3.193 straipsnis.
Visgi, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto. Pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką civilinį veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas, todėl, sprendžiant dėl išlaikymo teikimo pilnamečiams vaikams, besimokantiems aukštosiose mokyklose, turi būti paisoma aplinkybės, kad šiuo atveju teisiniai santykiai atsiranda tarp pilnamečių asmenų – aukštosios mokyklos studento ir jo vieno iš tėvų ar abiejų tėvų. Tai lemia, jog nors tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai yra konstituciškai vertingi, tačiau tai savaime nereiškia, jog galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad pilnametystės sulaukusių vaikų savarankiškai priimtų sprendimų įgyvendinimo našta būtų besąlygiškai perkeliama tėvams, kurie tuos sprendimus priimantiems pilnamečiams vaikams jau neturi (pagal CK) ir negali turėti (pagal Konstituciją) jokios valdžios (tėvų valdžios).
Šios konstitucinės jurisprudencijos kontekste Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išskyrė sąlygas, kurioms esant teismas gali priteisti išlaikymą pilnamečiam vaikui, besimokančiam aukštojoje mokykloje: pirma, sunki vaikų turtinė padėtis; tėvai turi turėti galimybių išlaikymui teikti; antra, negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.; trečia, paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis bei vaiko sąžiningas ir pažangus mokymasis.
Taigi, kaip matyti, šie teismų išaiškinimai yra skirti minimalios tėvų pareigos išlaikyti savo pilnamečius besimokančius vaikus kilimo sąlygoms apibrėžti, kilus ginčui tarp tėvų ir vaikų dėl tokio išlaikymo poreikio ir (ar) jo dydžio, kai, be kita ko, konkrečiu atveju yra nustatoma, ar išlaikymo prašančiam pilnamečiam besimokančiam asmeniui išlaikymas yra būtinas, įvertinamos realios tėvų galimybės tokį išlaikymą teikti bei sprendžiama dėl konkretaus išlaikymo dydžio priteisimo.
Tai kartu reiškia, jog tėvai visais atvejais savo valia gali susitarti dėl kitokių pareigos remti pilnametystės sulaukusį vaiką vykdymo sąlygų. Tokiais atvejais tėvai patys įvertina savo turtinę padėtį, galimybes, pilnamečio vaiko poreikius ir sprendžia dėl išlaikymo skyrimo ir (ar) skirtino išlaikymo dydžio (CK 3.192-1 straipsnis).
Vertindamas galimybę tokį susitarimą nustatyti sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kasacinis teismas išaiškino, jog santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje tėvai savo valia gali susitarti dėl pareigos išlaikyti pilnamečius vaikus įgyvendinimo tvarkos ir (ar) apimties. Šeimos santykių egzistavimas ir vaikams sulaukus pilnametystės, minėtos tėvų pareigos išlaikyti pilnametystės sulaukusius vaikus pobūdis lemia, jog toks susitarimas traktuotinas kaip tęstinių santykių tarp tėvų ir vaikų tąsa, prisidedant prie vaiko, sulaukusio pilnametystės, gerovės. Patvirtinus tokį susitarimą ir pasikeitus aplinkybėms, tėvų ar pilnamečio vaiko faktinei situacijai, visada išlieka galimybė kreiptis į teismą dėl sudarytos sutarties sąlygų keitimo (CK 3.53 straipsnio 3 dalis).
Taip pat žinotina, kad LR civilinio proceso kodekso 754 straipsnio 2 dalimi prie pirmąja eile patenkinamų reikalavimų turi būti priskiriami visi reikalavimai išieškoti išlaikymą, nepriklausomai nuo asmenų grupių (pvz., vaikai ar nepilnamečiai vaikai, ar pilnamečiai specialiųjų poreikių asmenys, ar pan.), taip pat nuo to, ar išlaikymas priteisiamas periodinėmis išmokomis ar vienkartine suma, ar kitų aplinkybių.